Mano vardas Indrė (šeimos nuotraukoje – centre). Esu prekės ženklo Čiubas įkūrėja ir kūrybos vadovė. Noriu Jums papasakoti Čiubo prekės ženklo atsiradimo istoriją ir parodyti jau istorinėmis tapusias nuotraukas. Šiame pasakojime minimi svarbiausi žmonės, datos ir motyvai, kodėl imtos siūti Čiubo kepurės. O nuo kepurių viskas ir prasidėjo... Pasiruoškite sentimentaliam (susipažinkime, čia mano dalykas), istoriografiškai tiksliam (irgi – mano dalykas) pasakojimui, kaip viskas vyko: kas kur turėjo nueiti, kas – gimti, kas – gimti dar, ir gimti trečią kartą taip pat kai kas turėjo. Visa istorija nutiko mūsų šeimos moterims gyvenant savo įprastą gyvenimą. Niekas niekada nesiruošė pradėti siūti kepurių!
Seniai seniai, vos persivertus 2000-siems, mano teta Vaida (šeimos nuotraukoje stovi kairėje) tapo mama. Kaip man tuomet atrodė, nuostabiausio vaiko pasaulyje – Martynos – mama. Savo pirmagimei mergytei Vaida viename Lietuvos vidurio mieste, Kėdainiuose, turgavietėje, nupirko rožinę, greičiausiai, kaimynų lenkų siūtą (kaip ir įprasta tuometinėje turgaviečių rinkoje) medvilninę (o gal ji buvo ir sintetinė, nes nė kiek nesiglamžė) kepurytę.
Kepurė buvo su mazgeliu dydžiui pasikoreguoti, raišteliais, ir parauktu brinduku, kad saulė į akis nešviestų. Kai dabar vartome albumą, atrodo, visose vaikystės vasarų nuotraukose Martyna buvo suaugusi su šia kepure.
Ji buvo itin funkcionali ir praktiška: tiko nuo kokių vienerių iki bent 5 (kaip liudija nuotraukos) metų, todėl, matyt, ją pakeisti kita nebuvo jokios prasmės. Žinoma, gyvenome ne tokiame pertekliuje, koks yra dabar, bet vis vien – patogūs, išsiskiriantys iš kitų daiktai visais laikais išsaugodavo savo vertę. Martynos kepurę mes vadinome Čiubu. Taip paprastai, ant liežuvio galo, bet sutikite, žodis daiktui buvo tinkamas. Lietuvių kalbos žodyne čiubas reiškia kažkas suimto, surišto, atsikišusio.
Martyna mūsų prisiminimuose visada liks pirmoji Čiubo nešiotoja. 2024-aisias, kai rašomas šis tekstas, jai jau 21-eri (šeimos nuotraukoje stovi dešinėje). Gimus Martynos sesei Kotrynai (nuotr. sėdi kairėje), kaip galima ir numanyti, jų mama tikrai buvo išsaugojusi kepurę, kurią sėkmingai ryšėjo ir antragimė. Nuotraukų, kaip antriesiems vaikams ir būdinga, su kepure yra mažiau, tačiau iki kokių ketverių – dėvėta, mūsų šeimos istorija tai dokumentuoja.
Jau gimus Martynai ėmiau svajoti apie savo vaikus ir atkakliai siekus tas svajones įgyvendinti, 2017 m. sulaukiau savo dukrelės Monikos (šeimos nuotraukoje – mažiausias asmuo). Kai jai buvo beveik vieneri, spėkite, ką teta Vaida man įdavė į rankas? Taip! Martynos, Kotrynos Čiubą! Tai buvo momentas! Kažkas, kas siejo mūsų giminės mergaites. Gali būti, kad tas kažkas buvo ne ta geroji ir fukcionalioji kepurė, bet kad mes esame labai artimi – kad saugom daiktus, ir žmones.
Pradėjusi rišti Monikai paveldėtąjį Čiubą, supratau, kad, hmm… tikrai labai gera ir sentimentali kepurė, bet... na... rožinė, audinys skystokas… kaip gerai būtų vaikui nupirkti ką nors panašaus, bet gal baltą, lengviau derinamą, stilingesnį galvos apdangalą. Aplankiau visas mylimo Vilniaus tinklines ir netinklines parduotuves – NIEKO, ko aš ieškau, – tik skrybėlaitės ir beans tipo kepurės. Nupirkau skrybėlaičių. Ėmiau rišti, matuoti. Raišteliai eina per ausis, brylius liečia nugarą, kas vyksta šonuose – gerai nematyti. Pridaviau. Tiesiog tai nebuvo lygiavertis produktas, kuriuo norėjau papildyti ir pakeisti Čiubą. Vis vien žinojau, kad rišiu jį, o ne tai, kas nupirkta.
Tą patį savaitgalį pas mane atėjo draugė Simona, nešina mamos siūtu paltuku. Sako, ar gražus, čia mano mama pasiuvo Monikai, ji siuvėja (aš tai žinojau, nes Simonos vestuvinė suknelė buvo kaip tik jos rankų darbas). Na, gražus, ačiū, sakau, bet jokia proga, kaip čia tas paltukas taip?.. Simona: aš noriu su tavimi pasikalbėti, gal tu mums galėsi padėti, mano mama nori pradėti siūti vaikams daugiau, gal savo prekės ženklą turėti, na, kad kažkaip ją galima būtų rasti, tu visokių minčių ir pažinčių turi...
Man galvoje nenustoja suktis kepurė. Sakau: Simona, viskas gerai, pagalvosim, ką čia galima padaryti, bet tu žiūrėk, yra tokia kepurė… ir tokių kepurių nėra, kur nusipirkti… siūti reikia JAS! Tik iš gerų audinių ir stilingas.
Ir taip, man tikrai tikrai neieškant nei darbo, nei naujos veiklos, auginant kūdikį, atsitiko indėlis sukuriant Simonos mamos Virginijos prekės ženklą My Sundays, kurio asortimente buvo būtent jos rankomis sukurtos Martynos ir Kotrynos Čiubo prototipo kepurės. Tada, 2018 pavasarį, jas taip ir pavadinome – Čiubais.
My Sundays veiklai išaugus pirmuosius marškinėlius, Virginija man sako: žinai, mes čia ramiai, kaip mums išeina, o Tu pasiimk tas kepures, iškarpas, ir daryk, ką nori, mes Tave stabdom, o Tu mums per daug aiškini. Ir mes, kaip solidūs žmonės, pasukom skirtingais keliais, bet skirtingi jie buvo labai trumpai, nes geriau nei Virginijai niekam Čiubų pasiūti nepavyko! Grįžome draugėn.
Taigi nuo 2020 m. Čiubo prekės ženklas yra savarankiškas, jo pagrindą sudaro išskirtinės kepurės bei jų palydovai ir visi jie išimtinai sukonstruojami bei siūnami keturių anūkų močiutės, žmogaus su dramblio dydžio širdimi ir sąžine rankomis – Virginijos. Tai, kad visa Čiubo bazė – Vilniuje, o gamyba ir Virginija – Rokiškyje, mums kelia vis mažiau įtampos. Susikalbėjimas gimdo susidirbimą.
Ačiū, kad perskaitėte, Čiubui istorija yra ašis. Čiubai ir kiti šio prekės ženklo gaminiai nėra tik kepurės ar daiktai. Daiktus mes perkame didelėse elektroninėse parduotuvėse ir siunčiamės per pusę pasaulio, o produktą, kuriame yra siela, ir su kuriuo norime tapatintis, įgyjame iš kuriančių žmonių, kur ryšio gale – kūrėjas su idėja, gyvenimu ir istorija.
Vos nepamiršau mistiškiausios legendos vietos! Tą pačią savaitę, kai į viešumą paleidome My Sundays, kažkur prie Dievo Gailestingumo bažnyčios Vilniuje, stovėjimo aikštelėje, pametėme savo legendinį pirmąjį rožinį Čiubą, keliavusį iš kartos į kartą. Daugiau pasakoti, tikriausiai, nieko ir nebereikia. Buvo liūdna, bet ten, tada, prasidėjo naujo prekės ženklo istorija.
Su meile
Indrė